Publikacija žurnale “Moters psichologija”
Tikėtina, nors kartą purkštavai ar bent pagalvojai, kiek nedaug šioje žemėje vyriškų vyrų. Ir kas gi juos tokius nevyriškus užaugino? Taip taip, mes – moterys. Jei turi sūnų (o gal turėsi), kaip vyriškumą jame ugdai (ugdysi) tu?
Keitimasis vaidmenimis
Ši situacija priverčia susimąstyti, kuo gi mes, vyrai ir moterys, tokie skirtingi ir ar vis dar esame tokie skirtingi. Reikia pripažinti, jog esama biologinių skirtumų, tačiau nuolat ginčijamasi, įgimtos ar įgytos yra tam tikros savybės. Turbūt negalime atmesti to, ką per milijonus metų užprogramavo protėviai: moterų gebėjimo rūpintis palikuonimis, vyrų azartiškumo ir orientacinių gebėjimų, moterų socialinių gebėjimų, vyrų logikos. Tik kad šiandiena puikiausiai leidžia net tuos, atrodytų, užprogramuotus vaidmenis keisti: tėvystės atostogų gali išeiti ir vyrai, moterys puikiausiai orientuojasi ir sprendžia gausybę loginių klausimų, yra azartiškos, sportiškos, vyrai – daug bendraujantys, jautrūs, emocingi. Tai kas gi liko vyriška, o kas – moteriška? Ar mes nesupanašėjome? Ar išvis reikalingas toks skirstymas visuomenėje, kurios pagrindinis tikslas būti laisvu ir save išreiškiančiu žmogumi?
Moteriškos sistemos įkaitai?
Kadangi daugelis atsakymų gyvenime dažniausiai būna visai arti, aš juos ir stengiuosi rasti šalia savęs – kasdien patirdama džiaugsmą bendrauti su daugybe skirtingų vaikų mokykloje. Mano kasdienėje aplinkoje daug daugiau berniukų nei mergaičių ir jie apibūdinami kaip neklusnūs, perdėm aktyvūs, nesukaupiantys dėmesio, pikti, agresyvūs, nemotyvuoti mokslui, susiduriantys su mokyklos lankomumo sunkumais. Taigi natūraliai kyla klausimas – kodėl?
Manau, galima pasakyti bent jau tai, jog berniukams turėtų būti labai sunku tokioje moteriškoje sistemoje. Neatsižvelgdami į paprastai vėlesnį berniukų socialinį brendimą, dažnesnius dėmesio koncentravimo sunkumus, taikome jiems tokius pačius standartus kaip mergaitėms. Reikalaujame elgtis taip, kaip elgiasi visi, o bent ketvirtadalis klasės yra judrūs, aktyvūs, nedėmesingi. O ką darome tikindami berniuką, jog reikia turėti vadinamąsias vyriškas savybes – drąsą, nepriklausomybę, užsispyrimą, aktyvumą, stiprybę? Viena vertus, reikalaujame, kad jie tokie būtų, kita vertus – to neleidžiame. Vyrų mokytojų, ugdytojų – mažuma. Vyriško pavyzdžio trūkumas jau pirmose ugdymo įstaigose – darželiuose, o vėliau ir mokyklose leidžia berniukams stebėti tik vienos lyties atstovų, šiuo atveju moterų, prisitaikymą, elgesio modelius, reakcijas. Bet berniuko identifikacija nevyksta su moterimi, tam reikia vyro. Puiku, jei šeimoje berniukas turi jo auklėjime dalyvaujantį tėtį, kuris su sūnumi mielai sportuoja, keliauja, konstruoja, atlieka buityje reikalingus darbus, aptaria kasdienes situacijas, yra pavyzdys ir siekiamybė. Tačiau kiek daug šeimų, kur berniukai to nepatiria. Turėdamas nuolat prisitaikyti prie moterų reikalavimų, berniukas stengiasi būti „patogus“, t. y. toks vyras, kokio reikalauja moterys. Yra tokių, kurie pirmūnai šiame reikale, o yra tokių, kuriems sekasi prasčiau. Su kuo tada tapatinasi berniukai, kuriems prastai sekasi mokslas ir kurie susiduria su kitomis elgesio problemomis? Ogi filmai, serialai puikiai pateikia veltėdžio, plevėsos, prie kompiuterio laiką leidžiančio ir žaidimus žaidžiančio vaiko paveikslą. Juolab kad pabėgti į virtualų pasaulį taip patrauklu ir gera. Ten daug lengviau būti tokiu vyru, kokiu būti nori jis pats.
Ir visgi paklausus berniukų, kaip įsivaizduoja vyrišką vyrą ir kokiais vyrais jie taps užaugę, dauguma pabrėžia tai, jog vyras turi gerai uždirbti, turėti darbą, būti stiprus ir vairuoti gerą automobilį. „Kas čia tokio vyriško, – susimąstau, – ir kodėl vaikams būtent tai yra esminiai vyro bruožai?“ Ir štai galvoje iškyla gausybė stereotipinių visuomenėje gyvų frazių: „Vyras išlaiko šeimą“, „Gražuolę lydėjo raumeningas vyriškis“, „Naujuoju sportiniu automobiliu didžiuotųsi kiekvienas vyras.“ Pagalvoju, ar tik ne moterys dažniausiai drąsiai dalinasi šiomis idėjomis, ar ne jų minčių atgarsiai perteikia vyro, kurį norėtų matyti šalia, vaizdą? Ir štai didysis klausimas: ar vyrai nori tokie būti?
Ko nori vyrai? O moterys?
Kajus (6 m.): „Aš tai manau, kad svarbiausia būti protingam, tada viską pasieksi ir būsi tuo, koks nori būti.“ Ir kiek išminties šiuose žodžiuose: būsi tuo, kuo nori būti. Būtent. Šis nori būti protingas, kitas berniukas – stiprus, trečias – paslaugus, o ketvirtas nori išmokti siūti. Gal mes panašėjame, nes tiesiog turime galimybę būti tuo, kuo norime. Mokytis, tobulėti. Vyrams lyg ir nebereikia versti kalnų tam, kad įrodytų savo galią, lyg ir nebūtina demonstruoti jėgos, norint padaryti moteriai įspūdį. Moterys daugelį dalykų, kurių anksčiau negalėjo įsivaizduoti atliksiančios pačios, dabar puikiai įveikia be vyrų pagalbos. Taip vėl ir vėl grįžtama prie klausimo: tai ko gi nori moterys? Girdėdama tiek daug dejonių, kad nebėra vyriškų vyrų, prisimenu mokymuose girdėtą klausimą: „O kiek jums jų reikia?“ Nusišypsau ir pagalvoju, kad aplink save matau vien tokius – atsakingus, jautrius, patikimus, palaikančius. Tiesa, mano vyriško vyro apibrėžime nėra žodžių „raumeningas“, „turtingas“, o žodį „stiprus“ suprantu tikrai ne vien fizinio pajėgumo reikšme, nors neneigsiu, jog ši vyrų savybė yra būtina ir nesinorėtų, kad moterys tiestų kelius ar dirbtų autoservise. Bet jei mes iškelsime tokias savybes, kaip atsakingumas, gebėjimas siekti tikslo, ryžtingumas, ir diegsime jas berniukams, ar ne vyriški vyrai užaugs?
Nepildyti užgaidų
O čia štai ir dar viena bėda. Kiek daug yra vaikų, kuriems nuo mažens nebuvo nubrėžtos ribos ir kurie nepripažįsta autoritetų, kiek šeimų, kuriose tėvai pildo visus vaiko norus, yra atsisakę griežtumo ir tapę vaiko tarnais. Kas vyksta tokiu atveju, pasakoja vaikų bei paauglių psichiatras-psichoterapeutas Michaelis Winterhoffas: „Vaiko psichika nustoja vystytis nuo dešimto iki šešiolikto gyvenimo mėnesio ar apskritai neperlipa ketverių metų ribos, kada vaikas galvoja, jog visas pasaulis sukasi aplink jį. Nesiformuoja pagarba, atsakomybė, tikslo siekimas. Vaikai neišmoksta patirti nesėkmės, įtampos, nesupranta, kad ne viskas pasiekiama labai lengvai ir paprastai. Tai sukelia didelių sunkumų ne tik mokykloje, bet ir renkantis profesiją, siekiant asmeninio gyvenimo pilnatvės.“ Štai čia yra suaugusio žmogaus atsakomybė – ugdyti mažąjį pasaulio gyventoją taip, kad kiekvienam vyrui būtų aiškios šios trys vertybės. Savo geru pavyzdžiu ir pozityvia tėvyste turėtume siekti, kad berniukai augtų tokiais vyrais, šalia kurių būtų gera būti.
Pabaigoje noriu atsiprašyti tų, kurie tikėjosi rasti atsakymus, o perskaitė tik klausimus ir pamąstymus. Ir visgi ar moteris inžinierė, mokslininkė, fizikė jau nėra moteriška, o mokytojas, siuvėjas, kirpėjas iškart tampa nebevyriškas? Kai kas galbūt atsakys, jog taip, o kai kas galbūt – ne. Nėra vienos tiesos, todėl, jei tai daro tave laimingą, o gyvenimą – prasmingą, tai ir būk toks, koks nori būti.