Interviu portalui lrytas.lt
Ar atsimenate, ką atsakėte pirmą kartą paklausti, kuo norite būti užaugę? Jei taip, greičiausiai sutiksite, kad metams bėgant atsakymai keitėsi. Kitaip tariant, jeigu vaikystėje svajojote tapti kosmonautu, maža tikimybė, kad šį straipsnį dabar skaitote Tarptautinėje kosminėje stotyje.
Viena didžiausių Lietuvos darbo rinkos problemų įvardijamas nesibaigiantis valstybei nereikalingų specialistų ruošimas universitetuose. Dėl to aukštosioms mokykloms jau ne kartą yra priekaištavę tiek verslo, tiek viešojo sektoriaus atstovai.
Tačiau pasirinkimą stotį į vienos ar kitos specialybės programą priima pats studentas. Kodėl tada dėl asmeninio sprendimo kaltinamos daugybę alternatyvų pasiūliusios aukštosios ir profesinės mokyklos?
Išties, kuo studijų pasirinkimo klausimas yra išskirtinis, ir kodėl jam negalioja visur kitur gyvenime tinkanti taisyklė – kiekvienas yra savo laimės kalvis?
Patys nežino, ko nori
Vilniaus universiteto Karjeros centro direktoriaus pavaduotojas Žygimantas Grakauskas mano, kad dėl savo ateities profesijos apsispręsti negalintys jauni žmonės tiesiog neturi vizijos.
Nieko nepatarsi žmogui, kuris nežino, ko nori, – piktinosi pašnekovas.
Ž. Grakausko manymu, šiuolaikinis jaunimas per mažai mąsto apie savo ateitį ir nežino, ko nori iš gyvenimo. Jo žodžiais, dėl to kaltas „dabartizmas“, pasaulėžiūra, kad reikia gyventi tik šia diena ir visiškai nesirūpinti ateitimi.
Jis sakė pastebėjęs, kad daug studentų yra žemo sąmoningumo lygio, studijuoja visai ne tai, ką norėtų, o kryptį pakeičia tik asmeniškai pamatę, kokį darbą jiems vėliau teks dirbti, kokios bus pajamos.
Šio reiškinio priežastys gali slypėti mokyklose. Esą su mokiniais, turinčiais pasirinkti savo karjeros kelią, yra per mažai diskutuojama.
Nepilnamečiams dešimtokams renkantis profiliavimo kryptį svarbesniais rodikliais nei tikrieji žmogaus interesai ir potencialus atlyginimas gali būti bendraamžių nuomonės ir profesijos prestižas visuomenėje.
Apie tai, kad mūsų darbo rinką formuoja „neapsiplunksnavę dešimtokai“ yra kalbėję ir Lietuvos Pramonininkų Konfederacijos atstovai.
Biotechnologijų bendrovės „Sicor Biotech“ įkūrėjo Vlado Algirdo Bumelio manymu, nėra normalu, kad humanitarinį mąstymą turintis žmogus stoja į 20 specialybių, o neįstojęs į pirmus pasirinkimus, vėliau eina studijuoti inžinerijos.
Konfederacijos prezidentas Robertas Dargis yra sakęs, kad dažnas šešiolikmetis rinkdamasis profilį, prioritetu laiko tai, kur jam tuo metu lengviau mokytis, o ne tai, kas duotų jam daugiau vertės po kelerių metų.
Ž. Grakauskas galvoja, kad šią problemą galima būtų išspręsti mokiniams daugiau laiko skiriant savęs pažinimui, realaus savo pasirinktos profesijos darbo pamatymui.
„Reiktų rengti ekskursijas po įmones, taip jaunuoliai pamatytų viską savo akimis“, – įsitikinęs karjeros konsultantas.
Siekiant padėti mokiniams geriau suvokti savo mėgstamiausias sritis, geriausias kompetencijas ir karjeros perspektyvas nuo 2012 m. rudens Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose įgyvendinamas projektas „Ugdymo karjerai“.
Jo pabaiga numatyta 2014 m. gegužę. Anot projekto koordinatorės Danutės Talačkaitės, šiuo metu vykdoma profesinio orientavimo paslaugų plėtra, vėliau konsultavimas turėtų vykti jau be Europos Sąjungos lėšų.
„Dabar projektas veikia 900 Lietuvos mokyklų, ateityje tikimės konsultacijas teikti visose“, – optimistiškai kalbėjo D. Talačkaitė.
Pradžia gali būti „Darbėnai“
Vaikų psichologė Alma Želvienė savo praktikoje yra pastebėjusi, kad vaikai apie ateities profesiją galvoti pradeda paties įvairiausio amžiaus. Tai gali prasidėti ir pirmoje klasėje, tačiau pasitaiko, kad dvyliktokas dar nežino, kuo nori būti baigęs mokyklą.
Kai kurie mokiniai apie tikrąjį savo pašaukimą supranta tik baigdami dvyliktą klasę.
„Tada jie baigia mokyklą ir mokosi papildomai, laiko kitus egzaminus“, – pasakojo A. Želvienė.
Jos manymu, su vaiku apie jo karjerą reikia kalbėti visą laiką – ir darželyje, ir mokykloje, ir universitete. Tačiau priverstinis spaudimas rinktis kurį nors tėvams labiausiai patinkantį kelią nėra išeitis.
Net jeigu žmogus pirmą kartą pasirenka neteisingai ir supranta padaręs klaidą, reikia nepamiršti, kad tai nėra pasaulio pabaiga ir visada galima kryptį keisti. Žinoma, tai gali sukelti tam tikrų finansinių sunkumų, tačiau palyginti su tolimesniu laiko gaišimu ir nepasitenkinimu dirbant nemėgstamą darbą, tai – menkniekis.
Ž. Grakauskas sutinka, kad planuoti niekada ne per anksti. Pradėti galima jau 4-erių metų, kaip jo sūnus, kurio mėgstamiausia knygutė šiuo metu yra populiaraus amerikiečių vaikų autoriaus Richardo Scarry „Darbėnai“.
Gausiai iliustruotoje vaikams skirtoje knygoje mažieji gali susipažinti su įvairiausiomis profesijomis ir susidaryti pirmąjį įspūdį apie tai, ką žmonės dirbą visą dieną.
Net jeigu vaikas, susižavėjęs įspūdingais paveiksliukais, sakys, kad užaugęs nori tapti ugniagesiu, o vėliau persigalvos, pats mąstymo procesas bus į naudą, nes privers aktyviai ieškoti ir gilintis jį labiausiai dominančiose srityse.
Dar geriau, jei jis nepersigalvos ir iš tikro taps ugniagesiu – jų šiuo metu Lietuvoje trūksta. Aišku, reikia nepamiršti, kad dabartinė paklausa nėra pats geriausias ateities tendencijų rodiklis.